Vilniaus žydų senosios kapinės (Vilnius)

 Žydų kapinės, Žalioji zona, Kultūros vertybių registras

 Įkelti nuotrauką

1829 metų spalio 13 dienos Vilniaus generalgubernatoriaus potvarkiu žydų kapinėms buvo suteiktas 125 kvadratinių sieksnių (apie 2 hektarų) žemės plotas. Jų centre tais pačiais metais buvo pastatyti apraudojimo namai su apiplovimo patalpa, įvestas vandentiekis, pradėta tvoros statyba. Laidoti kapinėse pradėta tik 1831 metais, sutvarkius nuosavybės klausimus.

Kapinės buvo plečiamos 1848 ir 1893 metais. Jau 1836 metais kapinės apsupamos tvora, kuri koreguojama ir taisoma, atsižvelgiant į kapinių plėtimąsi. 1831 metais kapinėse pastatoma sinagoga. Iki 1893 metų kapinėse buvo laidojama be didesnės tvarkos.

Reikalai iš esmės pasikeitė 1893 metais, kai iš Šventosios Marijos stačiatikių moterų vienuolyno miesto valdybos lėšomis buvo nupirktas 3 dešimtinių 1800 kvadratiniu sieksnių (apie 4 hektarų) žemės plotas. Tuo metu buvo užsakytas ir naujos mūro tvoros, vartų ir kapinių sutvarkymo projektas, kurį rengė architektas A. Vineris. Plati medžiais apsodinta alėja turėjo dalinti kapines į senąją ir naująją dalį. 1896 metais kapinės buvo aptvertos apie 2 metrų aukščio ir 0,5 metro storio mūrine malksnomis dengta tvora su stulpais. Naujosiose kapinėse buvo pastatyti mūriniai apiplovimo ir apraudojimo namai, įrengta nauja vandentiekio sistema. Naujoji kapinių dalis buvo suskirstyta į 8 kategorijų sklypus, o šie – į ilgus ir siaurus ruoželius, kurių kiekviename buvo nuo 36 iki 40 kapaviečių, o atskirame vaikų ruože – net 60. XX amžiaus pradžioje kapinėse atsirado giminių koplyčių, obeliskų, paminklų iš juodo poliruoto akmens. 1938 metais kapinės vėl pradėtos tvarkyti, nes tvora ir vartai buvo beveik supuvę, antkapiai apgriuvę.

Inžinieriui Miuleriui buvo užsakytas naujų vartų ir tvoros projektas. Vartai buvo kalto metalo, ažūrinės durys. Visos istorinę vertę turinčios plokštės ir antkapiai buvo įmūryti į dvi aukštas tinkuoto betono sienas. 1940 metais šių kapinių plotas buvo 12,5 hektarų žemės. Apytikriu apskaičiavimu 1830-1939 metais Užupio žydų kapinėse buvo palaidota apie 70 tūkstančių žmonių.


Vilniaus miesto vykdomojo komiteto kultūros skyriui 1960 metų balandžio mėnesį buvo pavesta sudaryti komisiją, kuri turėjo išaiškinti žymių žmonių kapus. Komisiją sudarė žymių žmonių sąrašą ir pasiūlė išvardintus žmones perlaidoti. Remiantis tuo, kad kapinės neprižiūrimos, 1961 metų spalio 27 dieną vykdomajame komitete priimtas sprendimas dėl šių kapinių likvidavimo per du metus. Kelių statybos valdyba buvo įpareigota 1963 metų vasarą ir rudenį nuimti visus antkapius ir tuos, kurių neprireiks laidojimo kontorai, panaudoti kaip statybinę medžiagą. Tik nedaugelis kapų (Š. J. Fino, C. Šabado, Ch. O. Grodzenskio, vieno iš „Bundo“ organizatoriaus Arkadijaus Kremerio) buvo perkelti į Sudervės žydų kapines. Į Sudervės kapines buvo perkeltas ir Vilniaus Gaono bei jo artimųjų kapai. 1965 metais žydų kapinės buvo pradėtos griauti, neatlikus rimtesnių tyrimų. 1968 metais jos buvo sulygintos su žeme. Jų teritorijoje 1975 metais pastatyti Ritualiniai paslaugų rūmai. Akmeniniai antkapiai buvo išgrobstyti, supjaustyti, panaudoti laiptams į Tauro kalną, Martyno Mažvydo biblioteką, Lazdynų gyvenamojo rajono atraminėms sienelėms ir kitur. Nepriklausomoje Lietuvoje dėl Darbininkų sąjungos ir Vilniaus visuomenės organizuotų protestų 1993 metais laiptai į Tauro kalną buvo pakeisti cementiniais blokais. Šių kapinių vaizdai liko dailininko ir fotografo Rimanto Dichavičiaus 1965-1968 metų nuotraukose.
kvr.kpd.lt/heritage/Pages/KVRDetail.aspx?lang=lt&MC=125...