Stačiatikių vienuolyno statinių ansamblis (Vilnius)

 Paveldas, Vienuolynas, Įdomi vieta

Šv. Dvasios cerkvė ir vienuolynas veikia nuo 1597 metų. 1997 metais vienuolynas šventė 400 metų jubiliejų. Stačiatikių vienuolyną sudaro du - vyrų ir moterų - vienuolynų korpusai. Vienuolynas šioje vietoje įsikūrė XV - XVI amžiaus sandūroje, pasak legendos, didžiojo kunigaikščio Aleksandro Jogailaičio žmonai Elenai 1495 metais atvykus iš Maskvos į Vilnių. Stačiatikės vienuolės, įsikūrusios miesto pakraštyje, pasistatė medinius vienuolyno pastatus ir mūrinę Apreiškimo koplyčią, prie kurios buvo kapinaitės. XIX amžiaus šie pastatai perstatyti, koplyčia tapo vienuolyno korpuso dalimi. Vienuolynui priklausė greta esantys pastatai Aušros gatvėje. Čia buvo ūkinės paskirties patalpos, kurias XIX amžiaus vienuolynas nuomojo. Buvusiame administraciniame vienuolyno name gyveno archimandritai.
Dabartinį stačiatikių vienuolyną įkūrė Vilniaus Švenčiausiosios Trejybės stačiatikių brolija. 1584 metais brolija parengė savo statutą, kurį 1588 metais patvirtino Vilniuje lankęsis Konstantinopolio patriarchas Jeremijas II, o 1589 metais jį papildė karalius Zigmantas Vaza, leisdamas brolijai išlaikyti ligonines, spaustuves, o savo spaude išraižyti Švenčiausiosios Trejybės atvaizdą. Brolija veikė prie XVI amžiaus pradžioje Konstantino Ostrogiškio pastatytos mūrinės Švenčiausiosios Trejybės cerkvės, tačiau, kai 1596 metais Lietuvos stačiatikius suskaldė bažnytinė unija, vadinamieji dizunitai (arba Švenčiausiosios Trejybės brolija) įsikūrė dabartinio vienuolyno vietoje, 1597 metais pasistatė medinę Šventosios Dvasios cerkvę, prie kurios įkūrė penkių klasių mokyklą (vadintą kolegija), o senąją stačiatikių spaustuvę perkėlė į Vievį. Kadangi šioje miesto dalyje nuo seno gyveno daug stačiatikių, brolija nesunkiai įsigijo kelis mūrinius namus, davusius pradžią kolegijai ir vyrų vienuolynui.
Privilegiją mūrinei Šventosios Dvasios cerkvei statyti 1633 metais suteikė Lenkijos - Lietuvos valstybės karalius Vladislovas Vaza. Cerkvė baigta 1638 metais.
XVI amžiaus pabaiga - XVII amžiaus 1-oji pusė - Švenčiausiosios Trejybės stačiatikių brolijos ir Šventosios Dvasios vienuolyno renesanso metas. Vienuolynui buvo pavaldūs kiti LDK stačiatikių vienuolynai (Minske, Slucke, Vievyje, Pinske), o Šventosios Dvasios cerkvė tapo Lietuvos stačiatikių metropoline šventove.
Vėlesnė Vilniaus miesto istorija paliko skaudžių žymių ir stačiatikių vienuolyno gyvenime. XVII amžiaus vidurio karai, miesto nuniokojimas, jėzuitų ir unitų įsigalėjimas, basųjų karmelitų dominavimas prie Aušros vartų koplyčios nustelbė intelektualiai silpnesnę stačiatikių bendruomenę, kuri pamažu prarado pozicijas Vilniaus magistrate ir buvo nustumta į miesto ir valstybės gyvenimo periferiją. Turėjo įtakos ir tai, kad XVII amžiaus pabaigoje LDK bajorijos dauguma pasirinko katalikybę, o miestiečiai nuskurdo, tad ir vienuolynas nebeteko turtingų rėmėjų. Vienuolynas neišvengė didžiausių miesto nelaimių: 1701-1709 metų Šiaurės karo ir maro, XVIII amžiaus vidurio gaisrų, 1794 metų Kosciuškos sukilimo ir 1812 metų prancūzų invazijos. 1749 metais cerkvė sudegė. Ją rekonstravo žymus Vilniaus baroko architektas Jonas Kristupas Glaubicas (1737-1767). XIX amžiuje cerkvė sulaukė dar vienos rekonstrukcijos.
Sovietmečiu vienuolynas veikė. Šiandien vienuolynas užima du korpusus: vyrų - pietinėje vartų pusėje, namas 2 aukštų, prigludęs prie buvusio karmelitų vienuolyno pastatų, išlikę gotikiniai rūsiai. 1821-1825 metais vyrų vienuolynas rekonstruotas pagal architekto Džozefo Pusjė projektą. Moterų vienuolyno korpusas sklypo gilumoje, pietinėje cerkvės pusėje, išliko dalis gotikinių XVI amžiaus sienų, rūsiai. 1842-1844 metais rekonstruotas pagal architekto Tomo Tišeckio projektą. Tai vienintelis šiandien Lietuvoje veikiantis stačiatikių vienuolynas. Vienuolyne veikia biblioteka, skaitomos paskaitos.
Cerkvėje palaidotų trijų Vilniaus stačiatikių kankinių - Antonijaus, Eustachijaus, Ivano kulto istorija prasideda 1364 metais, kai Kijevo metropolitas Aleksejus paskelbė jų paminėjimo dieną. Antonijus, Eustachijus ir Jonas 1346 ar 1347 metais valdant Algirdui buvo nužudyti dėl politinių motyvų.
vienuolynai.mch.mii.lt/V64-75/Vilnstaciat.htm
kvr.kpd.lt/heritage/Pages/KVRDetail.aspx?lang=lt&MC=747