Petrašiūnų elektrinė (Kaunas)

 Gamykla, elektros energijos pramonė / energijos tiekimas

 Įkelti nuotrauką

1930 m. lapkričio 11 d. Petrašiūnų šiluminė elektrinė pradėjo veikti. Tai buvo didžiausia viešoji elektrinė to meto Lietuvoje. Vėliau elektrinė išplėsta: 1938 m. joje pradėjo veikti ketvirtas – 14,5 t/h našumo garo katilas, trečiasis – 10 tūkst. kW galios turbogeneratorius, 2000 ir 4000 kVA, 6/15 kV transformatoriai. Planuota 1940 m. sumontuoti naują 32 t/h našumo garo katilą, Parsonso firmos ketvirtąjį (10 tūkst. fcW galios) turboagregatą, nutiesti aukštosios įtampos elektros tiekimo linijas Petrašiūnai-Panemunė-„Maistas"-Marva (su perspektyva jas rekonstruoti į 30 kV). Tačiau tai nebuvo įvykdyta, 16,4 tūkst. kW elektrinės galia nepakito iki galo.

Be šių pagrindinių įrenginių, elektrinėje veikė 3 cirkuliaciniai siurbliai su elektros pavara ir vienas su garine, kuro ūkis bei 6 kV pagrindinė elektros skirstykla. Cheminio vandens valymo nebuvo, vanduo minkštintas kalkėmis. To meto spaudoje stebimasi, kad elektrinė per valandą suvartoja 1800 kub. m vandens, t. y. du kartus daugiau negu Kauno vandentiekis. Relinė apsauga buvo sumontuota pagrindinėje skirstykloje.

Elektrinės darbuotojai eksploatavo elektrinės įrenginius, elektros tiekimo linijas ir tvarkė energijos realizavimą. Pirmasis generalinis direktorius buvo Artūras Langė, o pirmasis vyriausiasis inžinierius – Pranas Drąsutis. Vėliau P. Drąsutį pakeitė E. Zubavičius, kuris šias pareigas ėjo iki 1940 m.

Petrašiūnų šiluminė elektrinė buvo techniškai gerai įrengta, moderni įmonė. Faktinė joje pagamintos kilovatvalandės savikaina to meto sąlygomis neaukšta – jos eksploatacijos išlaidos 1939 m. sudarė 12,82 cento, tačiau dividendų ir kitų mokesčių pavidalu ji padidėdavo iki 19,17 cento. Apie 40% visų eksploatacijos išlaidų sudarydavo kuras. Ypač brangios buvo akmens anglys: 1933/1934 m. žiemą tona akmens anglių Petrašiūnų elektrinėje kainavo 48 Lt, kai Klaipėdoje tik 32,03 Lt. Pačioje elektrinėje dirbo 60 žmonių. Kapitalistai iš elektrinės gaudavo milžinišką pelną tiek keldami elektros energijos kainą, tiek didindami darbo našumą. Darbo užmokestis elektrinėje buvo didesnis negu kitose pramonės įmonėse.

Pradėjus veikti Petrašiūnų šiluminei elektrinei, Kauno centrinė elektrinė savo gamybą ėmė mažinti, nes jos elektros energijos savikaina buvo aukštesnė. Kauno aprūpinimo elektros energija koncesija buvo suteikta Kauno dyzelinės elektrinės šeimininkei – „Elektros šviesos gaminimo Kauno miestui apšviesti akcinei bendrovei“. Naudodamasi su miesto savivaldybe sudarytos sutarties 5 paragrafu, kuris suteikė bendrovei teisę pirkti arba gaminti elektros energiją bet kurioje kitoje vietoje, ši bendrovė elektros energiją pirkdavo iš Petrašiūnų elektrinės, mokėdama jai po 0,13-0,19 lt už kilovatvalandę, o Kauno gyventojams ją pardavinėdavo po 1,35 Lt Kauno dyzelinės elektrinės vardu. Taip bendrovė gaudavo ne tik didžiulį pelną, bet ir dirbtinai didino elektrinės išperkamąją vertę.

Petrašiūnų šiluminė elektrinė tapo pagrindiniu elektros energijos tiekėju Kaunui, jo priemiesčiams bei aplinkiniams rajonams. Jau 1931 m. Kauno centrinė elektrinė vartotojams patiekė elektros energijos 28 kartus mažiau negu Petrašiūnų elektrinė, o 1932 m.- net 60 kartų mažiau. Išsiplėtus elektros tiekimo tinklui bei pradėjus veikti Petrašiūnų elektrinei, smarkiai ūgtelėjo ir Kauno elektrinių gamyba.